Praėjusiais metais piligrimų kelią „Camino Lituano“ įveikusi architektė Guoda Bardauskaitė pridėtų, kad Lietuva yra romi, erdvi, šiek tiek melancholiška. Jos grožis suprantamas tiems, kurie nebijo žiemų ir pasiduoda gyvenimui gamtos ciklais. O kelionių žurnalo „Keliauk!” įkūrėja Dalia Smagurauskaitė kalbėtų apie tai, kad Vilniaus senamiestis primena meduolinių namelių miestą, o sostinės rajonai pasakoja apie tai, kaip toli miestas nuėjo.
Lietuva yra tai, apie ką verta kalbėti. Pandemijos metais keliautojai atvėrė savą šalį – jie pamatė tai, ko nepastebėdavo išvykę į tolimus kraštus. Po pertraukos Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO vyksianti kelionių paroda ADVENTUR šiais metais kvies keliauti Lietuvoje, o į parodą susirinkę kelionių, apgyvendinimo, poilsio bei pramogų organizatoriai siūlys naujas kelionių po Lietuvą kryptis ir galimybes.
LITEXPO direktorius Justinas Bortkevičius teigia, kad parodos organizatoriai nuolat seka ir atidžiai stebi informaciją apie besikeičiančią epidemiologinę situaciją bei LR Sveikatos apsaugos ministerijos skelbiamus reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriaus lovų užimtumo rodiklius. „Manome, kad svarbiausias dalykas yra laikytis rekomenduojamų saugumo reikalavimų renginiams – galimybių paso taikymo, kaukių dėvėjimo, atstumų laikymosi, patalpų vėdinimo ir dezinfekavimo. Pasaulyje vyksta renginiai, gyvenimas nesustojo, o pastarieji metai įrodė, kaip galima sėkmingai prisitaikyti prie įvestų ribojimų ir dirbti toliau. Privalome prisitaikyti ir sąmoningai gyventi tokioje situacijoje, kokioje esame“, – įsitikinęs J. Bortkevičius.
Kelionės po Lietuvą – nuostabių žmonių pasaulis
Tradicinės parodos ADVENTUR diskusijos „Kelionės – mano gyvenimo būdas“ rengėja, žurnalo „Keliauk!” įkūrėja ir keliautoja D. Smagurauskaitė pandemijos metus lygina su nuotykių kelione, kai ne viskas vyksta taip, kaip planavai, bet galiausiai turi ką papasakoti. Per dvejus metus ji baigė rašyti savo naują knygą, su bendramintėmis išleido penkis elektroninio kelionių žurnalo „LĖTAI apie pasaulį“ numerius. Kelionės taip pat niekur nedingo, jų tik sumažėjo ir jos keitėsi – Dalia daugiausia keliavo automobiliu, nes taip buvo ir saugiau, ir patikimiau. „Prieš pat pandemiją spėjau nuvykti į Saudo Arabiją, o planuose buvo Pietų Amerika, vėliau kryptys susitraukė iki tų, kurias buvo nesunku pasiekti dieną ar dvi vairuojant – Lenkija, Čekija, Slovėnija, Vokietija, Italija, Kroatija. Na, o Lietuva tapo pačia populiariausia kelionių kryptimi ilgiems ir trumpiems savaitgaliams ar net popietėms, kai jau tapo sunku ištverti bute – tuomet geriausia vieta buvo miškas“, – pasakoja žurnalistė ir priduria, kad paskutinieji, ribojimų metai buvo gera proga išsitraukti senus užrašus, prisiminti svajones ir leistis į keliones po Lietuvą, kuriai vis pritrūkdavo laiko.
Keliaujant po Lietuvą D.Smagurauskaitei teko laimė sutikti ne vieną žmogų, kuriantį Lietuvai, saugantį jos paveldą, gamtą, skonius ir tradicijas. Dažniausiai ji prisimena ekologo Drąsučio Brazausko pasakojimus apie Rambyno regioninio parko turtus (ar žinojote, kad ten inkiluose gyvena miegapelės?), pasivaikščiojimą su mokslininku Žydrūnu Preikša po Punios šilą, malūnininko Stasio Sutkauskio miltuotos istorijas, proprosenelių sodyboje Verebiejuose įsikūrusių Irmos ir Dovydo Žvinakių santykį su praeitimi ir jų kuriamą muziejų, Gražinos Auguvienės dzūkavimą ir sūrius, susitikimą su kriviu, paslaptingos Mindaugo sienos paieškas. „Į keliones po Lietuvą žvelgiu kaip į keliones po nuostabių žmonių pasaulius, o ne po pastatus ir paminklus“, – sako D. Smagurauskaitė.
Gera kelionė jai yra ta, kuri leidžia patirti emocijų, nustebina ir suteikia naujų žinių. „Tokia, iš kurios grįžtu praturtėjusi, išmokusi apie pasaulį, žmones ir pačią save, – ji sako. – Gera kelionė palieka pėdsaką atmintyje – gali būti, kad laikui bėgant vardai ir vaizdai išblunka, tačiau atmintyje lieka patirtas jausmas, išmokta pamoka. Gera kelionė ta, kai neskubu, nedėlioju pliusiukų prie aplankytų vietų, o turiu laiko pasimėgauti buvimu“.
D. Smagurauskaitė džiaugiasi, kad po metų pertraukos paroda grįžta, o kartu su ja – išsiilgti gyvi susitikimai su keliautojais. „Apie Lietuvą kalbų tikrai bus, – ji žada ir sako, kad geriausiai apie naujausias patirtis ir savo atradimus papasakoti gali didžiausia Lietuvos fanė Indrė Trakimaitė-Šeškuvienė, kartu su Gerda Butkuviene pernai sukūrusios tinklalaidę „Nepasėdos“. Dar vienas diskusijos svečias – alpinistas ir fotografas Saulius Damulevičius, kurio pandemija nesustabdė ir jis leidosi į dar vieną ekspediciją. Trečiasis pašnekovas – istorikas, gidas ir keliautojas Vladas Liepuonius, su kuriuo kalbėsime apie solo keliones po Balkanus ir kitokias tokių kelionių patirtis.
Geras pažintinis takas visada palieka prisiminimų
Lietuvą ir visus jos pažintinius takus išmaišęs keliautojas, tinklaraščio, o dabar jau ir knygos „Nesėdėk namuose“ autorius Ramūnas Šukauskas žiemą keliauja rečiau, tačiau kitais metų laikais, vos tik pasitaiko proga, išvažiuoja pasižvalgyti po Lietuvą. Ir ne tik savaitgaliais. „Nekeliu tikslo keliauti kuo dažniau, tai darau kai noriu, ne iš reikalo“, – sako ir kitiems nepataria užsisėdėti namuose – mažai keliaujantis, nedaug kuo besidomintis ir tarsi voverė besisukantis kasdieninės rutinos rate žmogus tampa irzliu, negatyviu pesimistu. Dangus tokiam apsiniaukia, o pasaulis atrodo priešiškas. Komfortiškas sėdėjimas namuose įtraukia tarsi liūnas ir tada jau reikia pastangų iš jo ištrūkti. „Kelionės greitai išlaisvina iš tokio gyvenimo, neabejoja R. Šukevičius, – jos plečia akiratį, dovanoja naujas patirtis ir naujas galimybes. Nesėdėti namuose nereikia suprasti tiesiogiai, kelionės nėra tik tikslas, jos yra pilnaverčio, aktyvaus ir įdomaus gyvenimo dalis“.
Pradėjęs keliauti pažintiniais takais Lietuvoje, R.Šukevičius iš pradžių skaičiavo, kiek jų žino ir kiek jų jau aplankė. Vėliau liovėsi: „Nėra tikslios ribos tarp pažintinio tako ir pėsčiųjų tako ar maršruto, todėl tikslų skaičių pasakyti sunku, o kiekvienais metais sužinau apie apleistus ar panaikintus takus. Jų vieton stoja nauji ar atnaujinti, todėl skaičius nuolat kinta. Bendrai pažintinių takų ir maršrutų Lietuvoje yra per 200. Kiek jų esu aplankęs? Paskutiniu metu neskaičiavau, bet manau, kad apie 130“.
Geru pažintiniu taku jis vadina tokį, kuris sukelia minčių ar emocijų, suteikia patirčių, palieka prisiminimų. Tinkamai parinktas maršrutas, gamtos vaizdai, įdomi ir šiuolaikiškai pateikta informacija, lankytojams pritaikyta infrastruktūra, netikėti atradimai bei malonios smulkmenos – tai dalykai, nuo kurių priklauso pažintinio tako įdomumas. „Yra takų, kurie paveikia gražiu kraštovaizdžiu, bet yra ir takų, kuriuose malonią patirtį kuria visuma. Vieno recepto nėra, kur kas svarbiau keliauti be didelių išankstinių lūkesčių, atkreipti dėmesį į mažus dalykus ir tenkinti žingeidumą“, – sako Lietuvos pažintinių takų ekspertas.
Į per pandemiją gimusią knygą R. Šukevičius sudėjo savo kelionių po Lietuvą patirtis. Pastaruoju metu jis sako pagalvojantis ir apie tolimesnes keliones. „Kelionės man nėra darbas, konkrečių planų neturiu, – sako. – Dar daug likę neišvaikščiotų pažintinių takų, kartais pagalvoju ir apie ilgesnius maršrutus. Keliavimas pėsčiomis tapo gyvenimo dalimi, todėl vaikščiosiu ir toliau. Nesėdėsiu namuose“.
„Camino Lituano“ – iš komforto zonos vedanti piligrimystė
Prieš septynerius metus Camino de Santiago piligrimų kelią praėjusi, Švenčionėliuose gyvenanti architektė Guoda Bardauskaitė su bendražygiu iš Urugvajaus tarsi juokais sutarė pakartoti kelionę po 6 metų. „Artėjant tai datai ir viduje pajutau vis stiprėjantį norą keliauti, – ji pasakoja. – Svarsčiau įvairius piligriminių kelių variantus, tačiau dėl pandemijos aplinkybių paprasčiausia ir saugiausia pasirodė rinktis „Camino Lituano“.
Keliones mėgstanti architektė šiek tiek žinojo apie „Camino Lituano“ kūrimo užkulisius – šį maršrutą kūrė jos bičiulis, keliautojas Mariaus Minkevičius. Pirmam pasivaikščiojimui ji pasirinko pagrindinį maršrutą, kertantį Lietuvą iš šiaurės į pietus, nuo Žagarės pro Kėdainius, Kauną, Alytų iki Lazdijų. Seinuose šis kelias susijungia su Lenkijos maršrutu ir per kitas Europos Šalis veda į tą patį Santiago de Compostela miestą.
Keliautoja pasakoja, kad „Camino Frances“ maršrute buvo daugiau tankumo, egzotikos ir turistinio turinio. Tuo tarpu Lietuvoje, ypač pirmoje kelionės pusėje, kol pasiekė Kauną, teko nemažai eiti ilgomis tiesėmis per atvirus laukus. Keliavo rugpjūtį, svilino virš 30 laipsnių karštis, dėl to fiziškai įveikti šias atkarpas buvo dar sunkiau nei Pirėnų kalnuose. „Būtent dėl to lietuviškasis kelias man pasijuto labiau “piligriminis”: tikrinantis ištvermę ir ryžtą, o ne pildantis turistinius lūkesčius. Monotoniškos atkarpos dovanojo ramų buvimo su savimi laiką, prisipildė įdomių apmąstymų ir savotiškai priminė meditaciją. Nors per Lietuvą planavau keliauti viena, tam tikromis atkarpomis į kelionę prisijungė šeimos nariai, tad turėjome progą sustiprinti tarpusavio ryšį. Visos kelionės metu nesijaučiau labai nutolusi nuo namų, kelionėje lydėjo saugumo ir psichologinio komforto jausmas“, – pasakoja ji.
„Camino Lituano“ kelias yra pažymėtas taip, kad einant juo praktiškai nereikalingas žemėlapis. Besidomintiems kultūriniais ar istoriniais objektais „Camino Lituano“ interneto puslapyje pateikiami labai išsamūs visų įdomesnių vietų aprašai bei kiekvienos dienos pabaigoje numatyta viena ar kelios nakvynės vietos. „Taigi, nieko, išskyrus pirmąją nakvynę, neplanavau“, – sako ir priduria, kad jai piligriminis kelias labiausiai ir yra apie pasitikėjimą, neplanavimą. Net jei paaiškėja, kad nakvynės vieta neveikia ar kad nepavyks nueiti tiek, kiek suplanuota, kelyje viskas išsisprendžia. Eidama Guoda stengiasi neapsikrauti informacija ir neturėti kitų tikslų, kaip tik labiau pajusti savo kūną, aplinką, patirti gyvą kontaktą su vietomis bei žmonėmis.
Keliaujanti architektė sako, kad Lietuva šiame kelyje atsivėrė naujomis spalvomis. Ji naujai pažvelgė į savo gimtąjį miestą Kauną – koks jis žalias! Užsukusi į keletą dvarų, turėjo džiaugsmo susipažinti su nuostabiais Babtyno ir Jakiškių dvarų šeimininkais, kurie atvėrė savo buitį, privačias erdves. Tarp atrastų Lietuvos spalvų buvo ir niūrių: Guodą sukrėtė Šiaurės Lietuvos vaizdas, Žagarės, Naisių, Joniškio apylinkės, kur dienų dienomis mačiau tik žemės ūkio alinamus laukus. „Džiaugiuos ir šia patirtimi, jaučiuosi susidariusi pilnesnį Lietuvos paveikslą“, – sako Guoda.
Savo keliones G. Bardauskaitė matuoja ne kilometrais ar pamatytais objektais, o vidiniais pokyčiais ir atradimais. Nors 2021-aisiais jai teko keliauti Islandijoje, paganyt akis Sacharoje, pasivaikščioti po Kalėdoms besiruošiantį Stokholmą, nei viena iš šių kelionių nebuvusi tokia turtinga, kaip ėjimas per Lietuvą pėsčiomis: „Man patinka, kai kelionėje turiu laiko naujoms pažintims, nuoširdiems pokalbiams – taip atrandu įvairių žmonių žvilgsnį į pasaulį ir gyvenimą. Manau, kad ne kelionių plotis, o gylis yra svarbus. Ir Lietuvą dar daug kas mažai ištyrinėjo“, –įsitikinusi keliautoja.
