O štai ir didysis kaštonas, parimęs virš geltonai dažyto, drožiniais iš tolo išsiskiriančio namo – čia gyvena kryždirbys Andrius Bieliukas, kurio kryžiai ir koplytstulpiai yra tapę Sūduvos peizažo dalimi.
Gali sakyti, kad meilę šiam kraštui jis paveldėjo su genais: mama kilusi iš Kriūkų, tėvas – nuo Pilviškių. Iš čia kilę ir žmonos seneliai, tėvai. Bet meistras, kurio darbai atliepia suvalkietišką kryždirbystės tradiciją, vertinamas ne tik gimtinėje. Šiemet Andriaus Bieliuko kryžiai pelnė garbingiausią Lietuvos tautodailės apdovanojimą – „Aukso vainiką“.
Žinia apie talentą sklinda plačiai, tad ir kieme baigiamas drožti koplytstulpis keliaus net į Žagarę. Apačioje pavaizduota motina, glaudžianti ir savo kūnu lyg sauganti mirusį vaiką, kurio prie dangaus vartų laukia du angelai.
Dar keli mediniai stebuklai gimsta dirbtuvėje, kurią kryždirbys vadina savo karalyste: „Čia būnu vienas, radiją įsijungiu, susikaupiu“.
Žvalgomės: štai šventasis Pranciškus sako pamokslą paukščiams, mažesni šventieji dairosi iš pašalių,
Nukryžiuotojo figūrėlės laukia drožėjo rankų.
Pjuvenomis storai nupudruoti kryžių ir koplytstulpių eskizai, plenerų diplomai primena jau daugiau nei trisdešimt kryždirbystės metų. Drožinėti Andrius Bieliukas pradėjo dar mokykloje, paskatintas dabar jau mirusio mokytojo Valdo Paukščio.
„Manęs klausia: kas būtum, jei nebūtum kryždirbys? Bet aš turbūt negalėčiau nebūti. Drožti pradėjau taip anksti, kad kito pasirinkimo nė neturėjau. Gal ne aš kryždirbystę, o ji mane pasirinko. Įtraukė ir nepaliko kito kelio.“
Didžiulį koplytstulpį, paguldytą ant dirbtuvės grindų, užsakė netoliese gyvenanti šeima. „Ji yra mokytoja, tai bus kaip šventa Ona – moko rašto Mariją. Jis – ūkininkas, tai bus šventas Dzidorius. Dar išdrošiu Lietuvos globėją Kazimierą ir Rūpintojėlį – mūs Kristų“. Kaip visi darbai, skirti stovėti lauke, šis – iš aržuolo.
Šįkart jis pasitaikė padžiūvęs ir netikėtai pažymėjo šventosios veidą dramatišku randu.
Prie dirbtuvės sienos restauravimo laukiantys kryžiai – iš Griškabūdžio apylinkių, kur per sovietmetį išliko ir iki šiol pavasarį švenčiamos Kryžiaus dienos, kai lankydama kryžius bendruomenė meldžia gero derliaus, globos gyvuliams, sveikatos. Kaip ir kryždirbystė, ši tradicija įrašyta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.
Medin įsigėrusia malda panemunės peizažą šventinantys kryžiai saugo istorinę atmintį, primena laiko audrų pradangintus pasaulius ir žmones, kažkam vis dar brangius. Lietuvos partizano Prano Runo-Daugirdo žūties vietą pažymėti kryžiumi paprašė jo seserys,
o per sovietinę melioraciją sunaikintą Tūbiškių kaimą – žmonės, kurių žole užžėlusią gimtinę beprimena seni medžiai.
Anot Andriaus Bieliuko, kryždirbystė gyvuos, kol bus žmonių, kuriems reikia sakralinio meno, atsiliepiančio į jų tikėjimą. Tik dėl jų jis tebėra kryždirbys. „Daug sykių sau mintyse sakiau: nebedrošiu, geriau eiti fotografuoti. Būna, droži, dirbi, o tau tarkšt ir išlenda medyje puvinys… Sunku. Bet pailsi, nusiramini, ir vėl darai. Daug sykių mečiau kryždirbystę, bet taip ir nemečiau. Vis paskambina kokia močiutė: vaikeli, noriu tavo kryžiuko… Tai ir nepasakau „ne“. Gal dėl nemokėjimo atsisakyti ir įtraukė. Dabar rankos naktimis jau skaudamos – tiek metų tašyta, pjauta. Bet nuovargis malonus, kai tavo darbą įvertina. Kai matai, kaip močiutė ašarą braukia, tai viską atperka.“
Likimu tapusi kryždirbystė Andriui Bieliukui – laisvalaikio užsiėmimas, o pragyvenimui užsidirba darbu seniūnijos ūkyje. Tai teikia laisvės: „Jei gyvenčiau vien iš drožimo, tektų vaikytis užsakymų, štampuoti pelėdžiukus, vilkiukus, o manęs jie netraukia. Man prie dūšios – šventieji. Kai užeinu į Šiluvos ar kurio kaimelio bažnyčią, užburia tos skulptūros, šventovės aura“.
Net ir klostėmis krintantys šventųjų drabužiai žavi kryždirbį, kurio braižui būdingas savitas daugiasluoksnis dekoras, šio krašto tradicijai artimi augaliniai motyvai. „Darau ne pagal taisykles, o kaip man gražu: gėlytės, visokios virvės, pynimai, bumbulai ant galų. Gražu, kai kryžius kresnesnis, o ne laibas, kaip laidojimo namų. Laikausi proporcijų, kad galva ar ranka nebūtų per didelė.“ Patirties semiasi ir iš kolegų tautodailininkų: „Per drožybą pažinau daugiau gerų žmonių, nei blogų“.
Artimą dvasią kryždirbys jaučia gerdžiūniškio kalvio Edvardo Mačaičio kūryboje,
tad koplytstulpius dažnai pabaigia jo nukaltomis saulutėmis.
„Man jo darbai patinka – ne mandri, paprasti, šilti. Lyg kažko trūktų, bet tuo ir užkabina. Iš pirmo žvilgsnio matai: čia tikra, ne dėl komercijos. Paprastume ir yra genialumas.“
Po Lietuvą pasklidę kūriniai Andriui Bieliukui yra brangūs it vaikai, išleisti iš namų. „Važiuoji ir matai: čia mano kryžius, ir čia… Randi nuotrauką facebooke – koplytėlė, daryta prieš daugelį metų, apsamanojusi… Paglosto dūšią: dar yra, žmonės mato“. Nuo metų naštos mirštančių kryžių negaila: juk ir svirskiniams laikas tik prideda vertės. „Bet labai skauda, kai pastato, surengia iškilmes, o po poros metų matai, kad apaugę, neprižiūrėta. Tiems, kas stato tik dėl projekto, tavo kryžius yra vienkartinis.“
Mokinių meistras neturi, o mintys apie tradicijos ateitį – nelinksmos. „Kryždirbystėje – daug kantraus, nematomo triūso. Koplytstulpio kotą tašiau, pjausčiau savaitę, kol įgijo formą. O jauni nori greito rezultato, per valandą nepavyko – metė, rankoje telefonas. Mano užsakovai – vyresni už mane, o jaunimui to nebereikia, jų vertybės – jau kitos.“
Straipsnis parengtas įgyvendinant Kultūros ministerijos finansuojamą projektą „Pozityvios žinios apie kultūros paveldą“. Projektu siekiama didinti visuomenės susidomėjimą kultūros paveldu ir skatinti įsitraukti į tradicijų puoselėjimą. Straipsnių ciklą sudarys 12 straipsnių apie tradicijas, įtrauktas į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.
Projektas „Pozityvios žinios apie kultūros paveldą“ yra 2021–2030 m. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros ir kūrybingumo plėtros programos pažangos priemonės dalis. Jį įgyvendina Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka kartu su Lietuvos nacionaliniu kultūros centru.
Komentuoti